Mano katalogas

Vardas
Slaptažodis
> Registruotis
> Pamiršau slapražodį



Lietuvos miestai

Panevėžys

Panevėžio herbas

Panevėžys – miestas šiaurės Lietuvoje, abipus Nevėžio, 136 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Vienas didžiųjų Lietuvos miestų (penktasis pagal dydį). Panevėžys yra apskrities, miesto savivaldybės ir rajono savivaldybės centras, taip pat Panevėžio ir Velžio seniūnijos centras. Yra įvairių tikėjimų bažnyčios ir cerkvės, 7 pašto skyriai.

Miesto gimtadienis (miesto diena) švenčiama rugsėjo 7 d.
Apskrities centras Panevėžys yra patogioje geografinėje padėtyje. Čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė „Via Baltica“ magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Vilniumi (Lietuva) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas (didžioji miesto dalis yra į pietus nuo geležinkelio), veikia trys oro uostai (vienas iš jų privatus), eksploatuojami vietos reikmėms.

1969 m. vasario 11 d. mieste siautė ilgiausia Lietuvoje stichinė pūga (78 val. 25 min.).

Legenda byloja, kad Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1414 metais, radęs čia senosios lietuvių tikybos šventyklą, tačiau dokumentiškai tai nėra užfiksuota. Tiksliai galima pasakyti tai, kad Panevėžio vardas paminėtas 1503 metų rugsėjo 7 d., kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pamini Panevėžio miesto vardą. Šiame sklype dešiniajame Nevėžio krante (1507 m.) pastatyta bažnyčia, o šalia (kaip bažnytinė valda) ėmė smuklė, spirito varykla, pirtis – ėmė kurtis Senasis Panevėžys (dabartinis senamiestis). 1548 m. dvaro žemių patikros rašte jau minimas ir Naujasis miestas (dabartinis naujamiestis). Senamiesčiui 1661 m. buvo suteikta savaitinio turgaus ir kasmetinių mugių privilegija. Naujasis Panevėžys, priklausantis didžiojo kunigaikščio dvarui, įsikūrė kairiajame Nevėžio krante ir greitai pralenkė Senąjį.

Miestas pamažu įgavo vis didesnę reikšmę – 1565-1566 m. Lietuvoje vykstant administracinei reformai Panevėžys tapo apskrities (pavieto) centru, o 1568 m. iš Krekenavos į Panevėžį atkeliamas pavieto teismas. Nuo 1780 m. Senasis ir Naujasis Panevėžys ėmė jungtis. 1791–1792 m. tapo miestu (nors savivalda įvesta, bet nespėtai jai gauti privilegijos).

XIX amžiuje, pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliame, susidarė gana palankios sąlygos ir Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus – 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai ir 1831 bei 1863 metų sukilimų metu miestas patyrė žymesnius sukrėtimus, kurių pasekmės buvo greitai likviduotos. 1811 m. Panevėžys rusų valdžios išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. XIX a. mieste įsikūrė sentikių bendruomenė. 1881 m. miestas nukentėjo nuo didžiulio gaisro.

Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas yra nuolatinis ir greitas augimas, kuris reiškėsi gyventojų skaičiaus didėjimu bei ekonomikos, infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. Laikotarpiais iki Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų gyventojų skaičius augo nežymiai. 1944 m. liepos 22 d. Panevėžį užėmė I. Bagramiano vadovaujama sovietų kariuomenė.

Po 1945 metų, pokario laikais, miesto gyvenimą įtakojant komunistų partijai ir sovietinei santvarkai, miestas ėmė plėstis į pramonės centrą. 1950–1953 m. Panevėžys buvo Šiaulių srities pavaldumo miestas. Ryškus demografijos šuolis pastebimas 1959-1979 metais, kai panevėžiečių skaičus viršijo 100 tūkstančių. Populiacijos augimo tempai išliko aukšti iki 1990 m. (apie 130 000 gyventojų). Plėtėsi miesto teritorija, išaugo stambūs gyvenamųjų namų kvartalai. 7-ajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė.

Stambios pramonės augimas buvo ir iš dalies tebėra miesto gyventojų pasididžiavimo ir bendruomenės integracijos faktorius. Būtent jis keliems dešimtmečiams tapo panevėžiečių savivokos pagrindu. Greitas miesto augimas ir spartus gyventojų skaičiaus daugėjimas iškėlė daug problemų. Miestas tapo gaminančiu, bet nei projektuojančiu, nei kuriančiu. Nuo ekonomikos ryškiai atsiliko kultūrinės ir socialinės sferų plėtra. Panevėžyje nebuvo įkurta nė viena reikšmingesnė mokslo įstaiga, švietimo sistema per pastaruosius beveik tris šimtus metų netoli tepažengė nuo vidurinio mokslo lygio. Iš kultūros institucijų tik Panevėžio dramos teatras apie du dešimtmečius buvo pasiekęs aukštesnį nei nacionalinis teatras lygį. Miestas neturėjo galimybių suformuoti savo intelektualinio potencialo.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo greitas visuomenės integravimas į šiuolaikinę Europos bendruomenę. Jis vyksta visose – mentaliteto, ekonomikos, papročių, elgesio normų, kultūros ir švietimo modelių sferose. Didžiausias išbandymas teko miesto pramonei, kuri turėjo labai greitai restruktūrizuotis ir prisitaikyti prie postindustrinės visuomenės diktuojamų sąlygų.

1993 m. gegužės 11 d. Prezidento dekretu patvirtintas dabartinis Panevėžio herbas (autorius – Arvydas Každailis).

Miesto vardo kilmė neabejotina – kadangi jis kūrėsi prie Nevėžio upės, todėl ir pavadintas atitinkamai: priešdėlis pa- + upės vardas.

Pagal 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis Panevėžyje gyveno 6503 vyrai ir 6465 moterys, iš viso 12 968 gyventojai. Apie pusę gyventojų tuo metu sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste jau gyveno apie 14 000 gyventojų.

Po Antrojo pasaulinio karo miesto natūrali raida buvo sutrikdyta. Miesto gyvenimą labai stipriai paveikė komunistų partijos ir sovietinių valdžios įstaigų direktyvinis vadovavimas. Taip buvo sudarytos palankios sąlygos Panevėžiui plėstis.

Miestas formuotas kaip stambus pramonės centras, jame 6-8 dešimtmečiais pastatyta daug stambių pramonės įmonių, todėl vėl labai sparčiai didėjo gyventojų skaičius. 1959–1979 metais panevėžiečių padaugėjo nuo 41 100 iki 101 500, tai yra, per 20 metų jų padaugėjo 2,4 karto. Populiacijos augimo tempai išliko aukšti ir 1979–1990 m., kai gyventojų padaugėjo dar 1,28 karto, jų skaičius pasiekė 130 000.

Panevėžio centre, kairiajame Nevėžio krante yra Kristaus Karaliaus katedra (pastatyta 1929 m.), Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčia (pastatyta 1803 m.; buvęs pijorų, o vėliau – marijonų vienuolynas), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia, stačiatikių cerkvė (šalia – stačiatikių kapinės), Panevėžio sentikių cerkvė, Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1854 m.), Panevėžio evangelikų reformatų bažnyčia. Dešiniajame krante – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1885 m.) ir senosios miesto kapinės.

Mieste veikia keli teatrai (žymiausias – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras), t.p. vienintelis Lietuvoje Lėlių vežimo teatras, meno galerijos. Prie Nevėžio senvagės yra dekoratyvinių skulptūrų skveras.

Mieste yra rajoninė ligoninė, integruotų sveikatos paslaugų centras, miesto centre – infekcinių ligų ligoninė.

Miestas turi atskiros savivaldybės statusą, kuri priklauso Panevėžio apskričiai. Atstovaujamoji valdžia – Panevėžio miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Panevėžio miesto savivaldybės administracija. Seniūnijų nėra.


Lankytini miesto objektai:

Psšikių stumbrynas


Renginiai Panevėžyje
Vienas iš informacijos šaltinių - "Vikipedija".

Informacijos talpinimas


Dėl informacijos talpinimo Lietuvos turizmo išteklių kataloge prašome kreiptis el. paštu katalogas@turizmoakademija.lt arba telefonu +370 677 25652

Information supply


For information supply purposes in Lithuanian tourism resources directory please contact by e-mail: katalogas@turizmoakademija.lt or phone: +370 677 25652